Gerai sutepta Vladimiro Putino propagandos mašina – maždaug taip mūsų žiniasklaida pastaruoju metu apibrėžia iš Rusijos televizijos kanalų sklindantį akivaizdų melą.
Kai dirbi komunikacijos srityje, šios mašinos darbas atrodo dar grėsmingesnis, nes matai ne tik galutinį rezultatą, bet ir puikiai supranti, kiek žmonių, išteklių ir politinės įtakos dėl šio rezultato yra pasitelkiama.
Šiuolaikinė propaganda turi visus pagrindinius integruotos komunikacijos elementus: žiniasklaidos priemonių kontrolė čia atstoja gerai suplanuotas reklamos kampanijas, iš anksto surežisuotos naujienos – kokybišką kūrybos virtuvę, o valdžios politiką viešai palaikantys tautos numylėtiniai – gerai įsuktą viešųjų ryšių veiklą. Žinoma, viešųjų ryšių specialistų ir reklamos kūrybininkų darbą čia atlieka žurnalistai, prezidento ir vyriausybės aparatas bei… ką čia slėpti, specialiųjų tarnybų darbuotojai, paprastai atsakingi už šmeižto kampanijas.
Pasižiūrėjęs vieną iš kasdien trimis televizijos kanalais po kelis kartus rodomų laidų, nejučia supranti, kad integruota propaganda yra milžiniškas tęstinis projektas, kainuojantis Rusijos žmonėms kosminius pinigus – jeigu lygintume su verslo vystomais integruotos komunikacijos projektais. Netgi jeigu lygintume su Sovietų Sąjungos laikais, propaganda Rusijai neįprastai pabrango dėl kelių priežasčių: šalis nebėra tokia izoliuota, reikia kovoti su oponentais internete ir imituoti vakarietiškos žiniasklaidos formatą. Nebeužtenka nuo ryto iki vakaro kalti partijos postulatus, skaičiuoti kolūkių ir „zavodų“ penkmečių rekordus ir rodyti, kiek medalių telpa generaliniam ant krūtinės. Šiuolaikinės propagandos turinys turi būti aktualus ir kūrybiškas, o Rusijos propagandistai iš to sukūrė naują žanrą: su savo taisyklėmis, formomis ir išbandytais triukais. Jūsų dėmesiui keli būdingiausi.
Visi oponentai – marginalai. Kai 2011 m. į Maskvos aikštes išėjo apie 160 tūkst. rusų, propagandinė žiniasklaida iš pradžių nekreipė į tai dėmesio, o vėliau ėmė aiškinti, kad protestuoja – kaip visada – radikalių pažiūrų kontingentas. Nevengiantis pasimušti su policija, apsišarvavęs neaiškiomis vėliavomis ir fašistiniais lozungais. Žurnalistai opoziciją visuomet siekia parodyti kaip susiskaldžiusią, pavojingą ir sudarančią mikroskopinę dalį visos Rusijos populiacijos. Pasakyk per „Pervyj Kanal“, kad marginalų mitingo niekas nepalaiko ir žodis tampa Rusijos realybe – šimtatūkstantinės minios gali eiti namo. O kai žiūri „Pervyj kanal“ kur nors Permėje ar Toljatyje, iš tiesų patikrinti, ar tai tiesa, nėra kaip.
Nesparnuotos, bet įsimenančios frazės. Vos atėjęs į valdžią V. Putinas buvo pašiepiamas dėl savo baikščios dikcijos ir gana biurokratiško žodyno – bent jau po charizmatiškojo Boriso Jelcino taip atrodė. Veikiausiai todėl ir buvo sugalvota, kad prezidento, kilusio iš FSB (ex-KGB), iškalba ims ne ūgiu, o smūgiu. Iš anksto suplanuotuose renginiuose iš V. Putino lūpų pasipylė frazės, kurios kontrastavo tiek su oficialiu renginio stiliumi, tiek su nykoku paties Putino įvaizdžiu. Jis užsienio žurnalistams siūlė atlikti apipjaustymą, teroristus žadėjo „skandinti tualete“, o paklaustas apie savo politinio krikštatėvio aršią kritiką jam, mįslingai klausė „o kas toks yra Borisas Berezovskis?“. Iš lūpų į lūpas sklindančios neformalios formalaus šalies lyderio citatos padėjo kurti geležinio Vladimiro įvaizdį ir atitiko rusiško „mužiko” standartą.
Pavadinkime tai kitaip. Rusai yra įsitikinę, kad jų kalba yra „galinga“. Ir iš tiesų visame pasaulyje separatistais vadinami Donecko ir Luhansko kovotojai, televizijos reportažuose gavo naują vardą, o su juo ir naują įvaizdį eilinių rusų akyse. Bene dažniausiai šiandien eteryje kartojamas žodis – „opolčency“ (sovietinių laikų terminas, reiškiantis maždaug „ginkluoti besiginantys savanoriai“). Prieš kelis metus Gruziją šturmavo ne kariai, o „Rusijos taikdariai“. Dar anksčiau suverenumą gynusios Ičkerijos respublikos kariai buvo pakrikštyti „teroristais-kovotojais“. Pasitaiko ir anekdotinių kalbos triukų. Pavyzdžiui, kai povandeninis laivas „Kursk“ nugulė į Barenco jūros dugną, Rusijos televizija intensyviai vystė versiją, kad katastrofą sukėlė kitas laivas ir netiesiogiai kaltindama Vakarų valstybes paslaptingąjį laivą vadino ne rusišku terminu, o verstiniu „submarina“.
Daugiau propagandinių triukų – kitame Jud(INK) smegenis įraše.