Šiandien pateikiu dar tris – labiau taktinius know-how, kurie padeda valdžiai įtikinti šimtamilijoninę auditoriją ir išlaikyti daugumos pasitikėjimą bet kokia kaina.
Netikėtumo faktorius. Kaip išspręsti seniai brendusias komunikacijos krizes, kurias nuo įsiveržimo sulaiko tik autoritarizmo ir cenzūros gniaužtai? Atsakymą žino Kremliaus strategai: padaryti tai labai staiga, tokiu metu, kai niekas nebesitiki ir pageidautina, kai šalyje ar pasaulyje vyksta kas nors svarbesnio. Tokiu būdu V. Putinas paskelbė apie skyrybas su žmona – nors gandai apie seniai sugriuvusią santuoką sklandė ne vienerius metus, po trumpos išpažinties ši tema Rusijos žiniasklaidoje buvo galutinai uždaryta. Panašiai galima traktuoti ir V. Putino malonę garsiausiam Rusijos kaliniui Michailui Chodorkovskiui. Ši istorija vis dar badė akis tarptautinėje erdvėje, tačiau aistros jau buvo nurimusios – jeigu nesuveikė protestai, užsienio lyderių raginimai, įvairios rezoliucijos, kas dar galėtų padėti? Ogi gera Rusijos prezidento valia!
Inkliuzai iš SSRS. Mūsų žiniasklaida V. Putino imperines ambicijas dažnai traktuoja kaip pastangas atkurti Sovietų Sąjungą, tačiau tiesiogiai tokių dalykų niekada neišgirsite iš Putino ar jo bendražygių lūpų, nes tokia žinutė tikrai neduotų norimo rezultato – retas kuris rusas norėtų gyventi tikroje Sovietų Sąjungoje. Jam Putinas „parduoda“ veikiau svajonę apie didvalstybę ir jos nepakeičiamą vadą, tik įvilktą į nostalgiškas analogijas. Tai padeda „parduoti“ žmonėms savo politinius pažadus, kaip pažįstamus iš jaunystės laikų. Pavyzdžiui, neva rūpinantis prastėjančia Rusijos piliečių sveikata iškeliama iniciatyva sugražinti standartą „GTO – gotov k trudu i oborone (liet.- pasiruošęs darbui ir gynybai), užuot kūrus naujus pavadinimus, labiau atitinkančius šių dienų realijas. Dėl tokių pačių „praktiškų“ priežasčių jau buvo sugražintas ir Sovietų Sąjungos himnas. Putino naudai dirba ir vis dar egzistuojančios komunistų partijos pareiškimai – kartais atlikdami perlenktos lazdos, o kartais visuomenės nuotaikų termometro funkciją. Žinoma, užvis geriausiai nostalgijos plokštelę suka nesibaigiantys dokumentiniai televizijos filmai, kuriuos „economy of scope“ principu televizijos kepa kaip blynus.
Kalbančių kadrų politika. Kas vakarą ekrane mirgantis V.Putino benefisas ilgainiui ėmė atsibosti žiūrovams, o jauno, energingo ir karingo lyderio įvaizdis prieš paskutinius rinkimus net sulaukė pajuokų. Kremliaus strategai įvertino pasikeitusias aplinkybes ir ėmė kantriai kurpti naują – autoriteto-išminčiaus įvaizdį. Jam nebereikia visko nudirbti pačiam – pakaks jo įžvalgų, daugybės jo pasekėjų ir baimės, kuri verčia visus gerai dirbti savo darbą. Tai reiškė, kad nuo šiol prezidentą daugiau girti turės kiti. Baltijos šalyse nelaukiami O.Gazmanovas ir J.Kobzonas – tai tik maža kuopelė visos valdžiai lojalių įžymybių armijos. Jų yra be išimties visose gyvenimo sferose, jie atstovauja visas įmanomas rinkėjų auditorijas. Pakaks paminėti, kad V. Putino rinkimų štabo vadovu praėjusiuose rinkimuose buvo kino režisierius ir aktorius S.Govoruchinas, kažkada sukūręs pagrindinį vaidmenį filme „Assa“, kuris šiaip jau laikomas „perestroikos“ dovanotos laisvės ir Sovietų Sąjungos saulėlydžio simboliu.
Net jei rytoj Rusijoje išjungtume televiziją ir visas išvardintas gudrybes, principas „jį palaiko visi“ vis vien veiktų kaip V.Putino propagandos amžinasis variklis. Kita vertus, opozicija jau kelis metus kalba apie tai, kad tuščias žmonių pasitikėjimas valdžia labiau primena finansinės piramidės schemą ir vieną dieną pasitikėjimo šiek tiek pritrūkus, režimas subyrės it kortų namelis.