Nekantrus laukimas, vis dažniau skambanti Mariah ir tas sunkiai supainiojamas imbierinių sausainių ir mandarinų derinio kvapas – taip, tai Kalėdos.
Arba, kitaip sakant, metas, kai laviruojant tarp karštligiškų dovanų paieškų ir niurzgančiųjų, neva „per anksti tas dekoracijas kapitalistai drebia į veidą“, rinkodarai ir komunikacijai – pats darbymetis.
Šioje srityje ir tarp atsitiktinių žinių fanų neatsiejamos istorijos apie tai, kaip Kalėdų senelį sukūrė „Coca-Cola“, o mūsų kraštuose dar mažiau populiarus elniukas Rudolfas tėra universalinės parduotuvės kopiraiterio kūrinys. Tad šįkart pažvelkime giliau, kas gali gimti, kai tradicijos ir verslas padaro simbiozę.
Maistas – neatsiejama švenčių dalis: nuo silkių pataluose ir kisielių iki įdarytų kiaušinių ir keptų kalakutų. Tradicijos keičiasi, bet bendras švenčių stalas tebėra ta erdvė, kurią gerbia didžiausi švenčių kritikai ir į kurią taikosi didieji rinkos žaidėjai. O ką daryti, jei naujoje rinkoje tradicijų trūksta, o tavo gaminį retas sietų su kokybišku laiku prie šventinio stalo?
Atsakymą į šį klausimą atrado greitojo maisto tinklas KFC, kurio keturių dešimtmečių senumo kalėdinė kampanija įėjo į istoriją kaip vienas geriausių šventinės rinkodaros pavyzdžių. O viskas buvo taip: 8-ajame dešimtmetyje KFC tekančios saulės šalyje atidarė pirmuosius restoranus. Tada vienas dalykas vedė kito link ir, kai per Kalėdas nesugebėjusi rasti kalakuto grupelė užsieniečių nusprendė užsukti į šį restoraną, vietos restorano vadovas nusprendė sukurti šventinius vištienos kibirėlius. Kiek vėliau pradėta „Kentucky for Christmas“ kampanija, tapusi nacionalinės svarbos reiškiniu.
Pasinaudojusi globalizacijos ir menkos krikščionių populiacijos kuriama tradicijų tuštuma, ši bendrovė tapo neatsiejama šalies kalėdinės kultūros dalimi. Fun fact: net ir šiandien į paiešką įrašius raktažodžius „Japan“ ir „Christmas“, „kfc“ bus ketvirtas siūlomas paieškos rezultatas.
Išvados ir pamokos: net atsidūrus svetimoje teritorijoje galima atrasti savo nišą, kartais – net labai netikėtą. Prisiminkime, kaip dar prieš kelerius metus atvežtines tradicijas ir iniciatyvas vertinome kaip invaziją, o šiandien jų, matyt, pasigestume.
Atsiverskime vaikystės nuotraukų albumą – tą, kuriame kiekvienas turi nuotrauką su nutįsusiomis kalgotkėmis, pozuoja su Kalėdų seneliu arba… baisiuoju šventiniu megztiniu. Tad kaip visų atstumtas ir tolimiausiame spintos kampe laikytas vyresnių giminaičių dovanotas stiliaus „šedevras“ tapo neatsiejama švenčių ir sezono prekių dalimi?
Šios tradicijos šaknys kildinamos įvairiai, tačiau užuomazgų rasti galima jau 8-ojo dešimtmečio madoje, kuriai pasibaigus ji netruko tapti tarptautiniu pajuokos objektu. Tačiau jau 2001 m. šie megztiniai patyrė atgimimą kitapus Atlanto – prasidėjo nišiniai tokių megztinių vakarėliai. Dar viena populiarumo banga nuvilnijo 2012 m., kai du broliai įkūrė svetainę UglyChristmasSweater.com, kuri po trejų metų pasiekė 5,5 mln. JAV dolerių apyvartą. Šiandien ši „absoliučiai niekam nereikalinga“ dovana sugrįžo į didžiausių prekės ženklų lentynas. Ir net jei ne visi prekės ženklai drįsta atvirai juos taip vadinti, tereikia pabandyti šių trijų žodžių junginį suvesti į jų svetainių paieškos laukelį – rezultatų tikrai atsiras.
Išvados ir pamokos: kalbant apie šventinę komunikaciją, verta paminėti Jolitos aptartą aspektą, kurios reklamos ir komunikacija šiuo laikotarpiu sulaukia daugiausia dėmesio – tai tokios, kurių turinys pasižymi geru humoru, netikėtu požiūriu į Kalėdas, arba atvirkščiai – labai tradiciniu, net idilišku, kurį žiūrint norisi nubraukti ašarą. Šiuo atveju galima prisiminti, kad ypač madoje viskas cikliška, o ironiški, kiek pašiepiantys ir nostalgijos krislelį turintys produktai, matyt, dar niekada nebuvo tokie populiarūs. Savo misija, vizija ir perteikiama pozicija šie megztiniai tapo simboliu visiems tiems, kurie vienu metu siekia išsiskirti ir pajuokti tai, kas tradiciška, bet ir išlaikyti daugumos viduje slypintį, per Kalėdas nubundantį vidinį vaiką ir jautrų sentimentalumą tam, kas buvo anksčiau. Artimiausiais metais tai niekur neturėtų dingti, tad dar galima spėti išmokti pamokas ar bent sukurti savą megztinio versiją, aprengti juo vadovą, įsikvėpti ir ieškoti naujų tradicijų galimybių.
Niekas taip nejaudina kaip tos sekundės iki naujus metus mušančio vidurnakčio, akimirkos iki kulminacinės Kalėdų filmo dalies, ta maloni proga kas rytą atsidaryti dar vieną šokoladinio kalendoriaus langelį.
Galėtume spėti, kad advento tradicijos lietuviams anksčiau siejosi su susikaupimu ar pamaldžiu laukimu, o istorikai pridurtų, kad advento kalendoriaus kilmė siekia ir IV amžių. Vis dėlto pirmesnė asociacija šiandien, matyt, būtų fiziniame kalendoriuke besislepiantys siurprizai, kurių istorija vargiai siekia šimtmetį.
Būtent tai, kas mums šiandien atrodo šaknis įleidęs ritualas, gimė kaip dar vienas būdas pažadinti kalėdinę pirkėjo dvasią ir pasitelkti vieną svarbiausių Kalėdų aspektų – laukimą. Nesvarbu, kad to šokolado skonis primena muilą, o jo kokybė neprilygs jau pamėgtiems rankų darbodelikatesams. Ši forma įsitvirtino ir žmonių, ir verslo tradicijų sąraše, ir atliepia mūsų pamatinę psichologiją – kai atpildo laukimas tik sustiprina jo teikiamą malonumą.
Išvados ir pamokos: tam, kad panaudotumėte advento kalendoriaus teikiamas galimybes, nebereikia gaminti šokolado, net nebūtina kalendoriaus kurti iš kitų prekių – galbūt pakanka jo pretekstu kuriamo turinio: žinučių socialiniame tinkle, naujienlaiškio, kitų formų dovanų. Advento kalendoriai ar panašaus principo priemonės leidžia ne tik pasiekti, bet ir išlaikyti klientų dėmesį – juk nevalingai norime sužinoti, kokia staigmena laukia kitą dieną.