Mokslas šiandien vis geriau supranta smegenyse vykstančius informacijos priėmimo ir perdavimo procesus. Jau sutariama, kad komunikacija prasideda toli gražu ne ištarus ar užrašius sakinį. Jos užuomazgų reikia ieškoti sudėtingame mūsų smegenų neuronų tinkle.
Naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis mokslininkai geba stebėti smegenų aktyvumą žmonėms priimant ar perduodant tam tikrą informaciją. Tokiais stebėjimais galima nustatyti, kurios smegenų dalys aktyviausiai ir kokiu būdu įsitraukia į komunikaciją. Panašu, kad mūsų visų smegenys elgiasi šiek tiek skirtingai, o tai lemia ir skirtumus komunikuojant, ir komunikacijos efektyvumą tarp skirtingų žmonių.
Kiekvienam turbūt tekę atsidurti situacijoje, kai kitam perteikiama žinutė buvo suprasta neteisingai ar adresato visai neužfiksuota. Pavyzdžiui, net ir labai gerai savo sritį išmanantis IT ar aukštųjų technologijų specialistas nebūtinai sugebės savo žinias perduoti kitam, su šiomis sritimis mažiau susijusiam asmeniui. Kaip ir geras matematikas nebūtinai bus geras matematikos mokytojas. Paaiškinti net ir mums patiems labai aiškius dalykus kitam ne visuomet lengva.
Net ir gana paprastose situacijose su kai kuriais žmonėmis rasti bendrą kalbą, atrodo, nėra taip lengva, o kitus, regis, suprantame vos iš pusės sakinio. Mokslininkai tai aiškina būtent tuo, kad kiekvieno mūsų smegenys gaunamą informaciją apdoroja, įsisavina ir kitiems perduoda skirtingais būdais. Kiekvieno žmogaus smegenys tarsi iš anksto užprogramuotos skirtingam elgesiui komunikacinėse situacijose. Dėl to negali būti ir vienintelio tinkamo būdo komunikuoti, o siekiant būti suprastam visada svarbu galvoti ne tik apie žinutę, bet ir jos gavėją.

Neuromokslas išskiria keturias pagrindines smegenų dalis, kurios lemia, kaip kiekvienas priimame informaciją, klausomės, kalbame, bendraujame, gebame atpažinti kitų emocijas ir intencijas, skaityti kūno kalbą ir pan. Nors visos šios smegenų sritys kasdieniame gyvenime „įdarbinamos“, tačiau paprastai viena jų dominuoja. Nuo dominuojančios srities priklauso ir kiekvieno mūsų komunikavimo stilius ar tipas, o kiekvienas jų turi savų privalumų ir specifiką.
Kalifornijos politechnikos universiteto (JAV) dėstytojas Jeremy Teitelbaumas pagal tai, kuria smegenų dalimi žmogus komunikuodamas remiasi labiausiai, išskiria pagrindinius vadinamųjų komunikatorių tipus.
Pirmasis jų – socialiniai komunikatoriai. Tai žmonės, kurie jaučiasi gerai bet kurioje socialinėje situacijoje, geba perprasti kitų žmonių emocijas ir kūno kalbą, dažniausiai bet kurioje grupėje siekia ir moka palaikyti harmoniją.
Kontekstualūs komunikatoriai linkę drąsiai rėžti į akis visa, ką galvoja, nieko nenutylėti ir nevengti konfrontacijos. Jie dažnai pasako tai, ką kiti galbūt norėtų, bet nedrįsta ar išsako tik užuominomis. Viena vertus, jie gali būti ryžtingi lyderiai, antra vertus – kitokio komunikacinio tipo žmonės juos gali laikyti pernelyg tiesmukais.
Trečia grupė – lingvistiniai komunikatoriai. Jų komunikacijos pagrindas – kalba. Šie žmonės mėgsta detaliai ir vaizdžiai nupasakoti ar apibūdinti dalykus. Jie taip pat mėgsta skaityti ir mintis dėlioti raštu. Šiems žmonėms labai svarbu tiksliai perteikti žinutę ir parinkti tinkamus žodžius.
Vizualiniai komunikatoriai labiausiai mėgsta remtis vaizdais. Šiuos žmones gali išduoti jų argumentus lydintys žodžiai „Matote…“, „Žiūrėkite…“ vietoj kitiems tipams įprastesnio „Klausykite…“ Visa, ką šie žmonės išgirsta ar nori pasakyti kitiems, savo galvoje pirmiausiai vizualizuoja. Tai asmenys, pasižymintys gera vaizduote.
Paskutinė grupė – racionalūs komunikatoriai. Tai žmonės, kurie prieš ką nors sakydami gerai apgalvoja. Išgirdę jūsų poziciją, jie gali iš karto nepateikti savo atsakymo ar argumentų, tačiau viską apgalvoję jie greičiausiai grįš su labai išsamiu ir nuosekliu, itin pagrįstu grįžtamuoju ryšiu. Grupėse šie žmonės dažnai būna mažiau pastebimi ir ramūs, tačiau tai nereiškia, kad jie nėra įsitraukę.
Bet kurioje didesnėje grupėje ar kolektyve dažniausiai yra visų komunikacinių tipų žmonių, todėl, pavyzdžiui, organizuojant bendrą tokios grupės darbą ar komunikuojant jai tam tikras žinutes būtina į tai atsižvelgti.

Vis dėlto net ir įdėjus daug pastangų, kad į komunikacinius kiekvieno žmogaus smegenų įpročius būtų atsižvelgta, bendravimas neretai vis tiek stringa. Taip dažnai nutinka todėl, kad net ir tokie esminiai ir, rodos, universalūs komunikacijos įrankiai kaip kalba ar raštas palieka nemažai erdvės nesusipratimams ir skirtingoms interpretacijoms. Panašu, kad ir šis ribojimas ateityje bus apeitas, o mūsų smegenys galės tarpusavyje komunikuoti tiesiogiai.
Mokslininkams jau keletą kartų pavyko per atstumą perduoti žinutę tiesiai iš vieno žmogaus smegenų į kito. Viename tokių eksperimentų žodžiai „hola“ ir „ciao“ panaudojant interneto ryšį, modernias smegenų skenavimo ir magnetinio stimuliavimo sistemas perduoti iš Indijoje esančio žmogaus į gavėjo Prancūzijoje smegenis. Kito panašaus eksperimento metu JAV mokslininkams taip pat pavyko per atstumą nusiųsti „tiesioginę žinutę“ iš vieno žmogaus smegenų į kito. Šiuo atveju tai buvo impulsas pajudinti ranką.
Tokie bandymai neabejotinai tik pradžia, leidžianti manyti, kad ateityje komunikuosime ir žiniomis dalysimės dar lengviau. Mums tereikės pagalvoti ir tam tikras neuronų aktyvumas smegenyse bus pakartotas gavėjo galvoje. Na, o iki tol nelieka nieko kito, tik padėti kitam suprasti, ką norime pasakyti. Beje, tyrimai rodo, kad kai suprantame vieni kitus, mūsų smegenys kone sinchronizuojasi. Verta pasistengti, kad tokios sinchronizacijos būtų kuo daugiau.