Kaip ir įprasta, prieš startuojant išmaniajame įsijungiau savo bėgimo programėlę, tačiau, kokia neviltis, ji pranešė, kad nuo šiol ja bus galima naudotis tik prisijungus. Kam man dar vienas profilis, pagalvojau, ir iškart susiradau pakaitalą Nike sukurtą Runing.
Ji man patiko, tačiau įdomioji dalis laukė pabaigoje, kai finišavus ne tik pateikė statistiką, bet ir paslaugiai paklausė, kokiais sportiniais bateliais bėgau. Žinoma, ji supranta, kad aš pavargęs, todėl paslaugiai pateikė Nike batelių sąrašą. Bandžiau įvesti Adidas, bet ji apgailestauja, kad tokių batelių neranda. Aš nesupykstu, nes vis tiek naudosiu Running, o gal ateityje nusipirksiu ir Nike batelius – jeigu rasiu gerus.
Ši istorija paskatino parašyti apie tai, kad teiginys „turinys yra karalius“ jau tampa atgyvena. Magėjo šį įrašą pavadinti dar labiau atsibodusia kliše „Turinys mirė, tegyvuoja resursas“, tačiau greičiausiai ne visi yra Homo sovieticus, tad nesupras užuominos į seną sovietinių laikų animacinį filmuką, kurio leitmotyvas – „drakonas mirė, tegyvuoja drakonas“.
O toks pavadinimas būtų teisingiausias, nes turinys ir resursas šiuo atveju yra labai panašus dalykas.
Kaip komunikatoriai suvokia ir įgyvendina turinį? Pirmiausia jie tai suvokia kaip įdomios/reikalingos informacijos gamybą gana tradiciniais metodais, tikintis, kad Google anksčiau ar vėliau įtrauks šaltinius į savo rezultatų sąrašus ir vis daugiau žmonių užeis bei pamatys, kokia kompanija/organizacija yra puiki (protinga, įdomi, gera darbuotojams, linksma ir t.t. ir pan.). Veiksmų algoritmas irgi gana klasikinis:
– Interneto produktas – svetainė, tinklaraštis (atskirai arba pačioje svetainėje), profiliai socialinėje žiniasklaidoje ir t.t.
– Turinio gamyba – tekstų rengimas, foto-video įkėlimas, žaidimai ir kiti smagumai.
– Įsitraukimas, grįžtamasis ryšys yra gan nedidelis – žmogus paskaito/sužaidžia, pakomentuoja, galbūt pasidalija.
Mano nuomone, resursas yra tiesiog tolimesnis turinio žingsnis, nauja pakopa. Ir jo kūrimo algoritmas yra kitas:
– Produktas – kažkas, kas yra naudinga tiksliniams žmonėms;
– Kompanija, prekės ženklas resurse nedominuoja, tačiau egzistuoja;
– Turinį, duomenis įveda ne kompanija, o pats vartotojas;
– Įsitraukimas yra labai didelis – resursas tampa žmogaus įpročio dalimi, atranda savo vietą jo rutinoje. O tai reiškia, kad ir resurso „savininkas“, prekės ženklas, palaipsniui tampa žmogaus aplinkos dalimi, t.y. mielesnis ir labiau/dažniau perkamas.
Problema, kad resursas yra gana brangus ir sudėtingas dalykas. Net jeigu padarysite mobiliąją programėlę, kuri kainuos kelis ar net daugiau tūkstančių eurų, tai nebūtinai ja naudosis tiksliniai žmonės, todėl dešimt kart daugiau teks išleisti jos reklamai.
Bet jeigu pavyks, taupysite nuolat ir ilgai, nes nereikės kasdien ar kas savaitę laužyti galvos, ką čia protingo parašius ar ką smagiau nufilmavus/nufotografavus.
Parašiau šį tekstą ir pradėjau ieškoti iliustracijos – apie resursas/turinys skirtumus galite rasti ir daugiau informacijos, pavyzdžiui, čia: Stop Thinking Content, Start Thinking Resources.