Autorius
Lietuvoje gyvena 2,7 milijono Homo sapiens.
Tačiau čia taip pat gyvena dešimtys tūkstančių juridinių asmenų: įmonių, visuomeninių organizacijų, institucijų, prekės ženklų. Tiek vieni, tiek kiti tarpusavyje komunikuoja, ginčijasi ir bendradarbiauja, todėl sociologiniu požiūriu visi jie yra vienos bendruomenės nariai.
Pavadinti verslą nauja rase – Homo corporatus – naudinga siekiant suvokti jo vietą visuomenėje ir tai, ar jo komunikacija ir elgsena atitinka visuomenės lūkesčius.
Pasaulis turi suktis aplink mus, jis turi būti sutvarkytas pagal mus, Homo sapiens. O jeigu to neįmanoma padaryti, jis turi būti paaiškintas pagal mus. Nes mums taip ramiau ir saugiau. Geriausiai tai parodo mūsų senolių visuomenė, kai viskas, kas nesuprantama, būdavo paaiškinama pagal jiems suvokiamas kategorijas. Pavyzdžiui, perkūnija nėra elektros iškrova, o Perkūnas, t. y. žmogaus pavidalo dievas, kuris mąsto ir veikia tarsi žmogus, turintis supergalių. Moksle tai vadinama antropomorfizmu – kai žmogaus savybės priskiriamos gamtos reiškiniams, gyvūnams ar augalams.
Paprastai kalbant, pasaulis žmonių sąmonėje susideda iš trijų grupių objektų: negyvosios gamtos (akmuo, vanduo, augalai), žvėrių ir žmonių. Negyvąją gamtą žmonės pajungia savo valiai arba ignoruoja, o laukinių žvėrių bijo arba su jais kovoja.
Žiūrint per šią prizmę, verslas negali likti negyvosios gamtos zonoje, nes jis auga, keičiasi ir, svarbiausia, sugeba komunikuoti. Taigi natūraliausia būtų verslui siekti žmogiškumo, tačiau viskas nėra taip paprasta. Homo sapiens sukūrė visuomenę, kuri, be kita ko, turi aiškias socialinio sugyvenimo taisykles, kurių bendra logika tokia: „Elkis žmogiškai, priešingu atveju užpjudys kaip žvėrį.“
Psichologiškai žmonės suvokia, kad organizacijos yra žmonių pasaulio dalis, tačiau verslas neretai ignoruoja bendras visuomenės taisykles. Būtent šis jo požiūris lemia dažnai kylančias komunikacijos krizes ir nesusikalbėjimą su visuomene.
Daugybę tūkstančių metų verslas buvo suasmenintas – amatininkas, pirklys su keletu pameistrių savo komunikacijoje išlaikydavo žmogiškumą. Tačiau XIX a. įvyko esminis lūžis – kūrėsi korporacijos, gebančios sujungti neriboto skaičiaus žmonių kapitalą, o kartu ir ekonominę galią. Tada buvo nuspręsta, kad verslo savininkas neatsako už verslą, kurio dalis (akcijos) jam priklauso.
Vėliau, jau XX a., vienas žymiausių ir įtakingiausių ekonomistų ir Nobelio premijos laureatas Miltonas Friedmanas 1962 metais išleistoje knygoje „Kapitalizmas ir laisvė“ pareiškė: „Vienintelė verslo socialinė atsakomybė – pasinaudojant turimais resursais ir procesais didinti pelną taip ilgai, kiek tai įmanoma laikantis žaidimo taisyklių, kurios garantuoja atvirą ir laisvą konkurenciją, ir vengiant apgavystės ir sukčiavimo.“ Jeigu konvertuosite šį pareiškimą į paprastų žmonių kalbą, tai reiškia, kad verslas turi būti maksimaliai egocentriškas ir jam neturi rūpėti bendruomenės, kurioje veikia, poreikiai.
Kai kurie mąstytojai verslą kaip organizaciją tiesmukai įvardija psichopatu.
Psichologijoje termino „psichopatija“ apibrėžimas iškalbingas: „Asmenybės sutrikimas, kurį turinčiam žmogui nebūdinga empatija, tačiau būdinga manipuliuojanti elgsena, toks žmogus apibūdinamas kaip „neturintis sąžinės“. Psichopatui nerūpi kitų jausmai, jis taip pat neatsižvelgia į jokias socialines normas.“ Kažką primena?
Socialiniu požiūriu verslas elgiasi lyg egocentriškas vaikas, kuriam nerūpi, kaip veikia visuomenė. Reikia pripažinti, kad anksčiau jam pavykdavo sėkmingai išgyventi vadovaujantis tokiu požiūriu, nes Homo corporatus turi daug pinigų ir galios, todėl gali ignoruoti visuomenę, įsigydamas ir darydamas įtaką žiniasklaidos kanalams bei kitiems visuomenės galios centrams.
Deja, XX a. pabaiga su interneto atėjimu ir XXI a. pradžia su socialinių tinklų gimimu šį Homo corporatus pasaulį sugriovė – galios centrų tapo per daug, kad juos būtų galima kontroliuoti. Homo sapiens visuomenė tapo stipri ir ėmė spausti verslą. Šį pokytį simbolizuoja 2011-aisiais kilęs judėjimas „Occupy Wall Street“.
Ir kas iš to? Esminis klausimas, kaip verslas toliau komunikuos su visuomene, ar atsispirs jos spaudimui?
Socialumas, atsižvelgimas į bendruomenės interesus nėra įgimta, bet išmokstama savybė. Ką tik gimę vaikai būna egocentriškos būtybės, nepaliaujamai reikalaujančios dėmesio. Tačiau augdamas su tėvų, mokyklos ir aplinkos pagalba vaikas išmoksta sugyventi su kitais, atsižvelgti į aplinkinių poreikius ir tampa atsakingu visuomenės nariu.
Verslas to nesimokė dešimtmečius, jis mąstė tik apie savo egocentrizmą, pelno maksimizavimą, tačiau XX amžiaus pabaigoje suvokta, kad reikia mokytis atsižvelgti į visuomenės interesus. Lengva tai padaryti, jeigu organizacija turi 10 ar 50 darbuotojų, tačiau visai kas kita, kai organizacijos įdarbina tūkstančius, turi begalę filialų, tampa globalios.
Tuomet vadybos kalbėsenoje atsirado tokie terminai kaip socialinė atsakomybė (corporate social responsibility) bei tvarumas (sustainability).
Lietuvoje girdisi daug skepticizmo apie socialinę atsakomybę. Vis dėlto oponentai nesuvokia, kad jie socialinę atsakomybę maišo su filantropija, nes dažniausiai teigia, jog „verslas moka mokesčius, kodėl turėtų dar dalyti pinigus visuomenės poreikiams?“
Iš tiesų socialinė atsakomybė yra vadybos disciplina, kuri padeda verslui išsiugdyti socialinius įgūdžius ir elgtis pagal visuomenei priimtinus principus. Tai lyg gero elgesio principai ir pamokos, kai vaiko ar paauglio prašoma būti mandagiam su svečiais, padėti patekusiam į bėdą ir tiesiog… sugyventi su kitais visuomenės nariais.
Įsigalėjus internetui ir socialiniams tinklams bei griuvus galios centrams, pasaulis pasikeitė. Verslui nelieka nieko kito, tik pasirinkti – arba jis tampa Homo corporatus ir mokosi sugyventi su Homo sapiens, arba pasilieka žvėrių pasaulyje ir nuolat patiria žmonių pasaulio spaudimą.