Taip, šis išradimas kartu su lydinčiais (susijusiais) atributais, tokiais kaip elektroninis paštas ir IT, sugriovė arba transformavo ištisas ekonomikos sritis. Tačiau bene labiausiai matomi ir gausiai aptarinėjami – interneto sukelti pokyčiai žiniasklaidos rinkoje. Matyt todėl, kad žiniasklaida visais laikais laikyta ketvirtąja valdžia ir yra labai matoma visuomenės.
Stebint Lietuvos žiniasklaidos sunkumus per krizę ir dramatiškai mažėjančius spaudos tiražus natūraliai kyla klausimas – ar tai reiškia, jog jau užsakytos žiniasklaidos, kurią mes pažįstame, laidotuvės?
Matomos kelios tendencijos.
–          Internetas nokautavo spaudą, nes galėjo pasiūlyti viską greičiau, nemokamai ir dar daugiau (naujienų portalo neriboja puslapių skaičius).
–          Internetas „pagimdė“ blogosferą, kurios privalumas – naujienų rengimo ir sklaidos decentralizacija.
–          Interneto sukurtas Facebook (beje, jam kaip tik šiuo metu sukanka 10 metų) kėsinasi sugriauti blogosferą (patogiau rašyti blogą postų pavidalu) ir netgi iš dalies naujienų portalus.
–          Tas pats internetas pagimdė Youtube ir VoD (video on demand), tokius kaip „Netflix“, kurie bando lįsti į televizijos lauką, o „Spotify“ ir pan. – į radijo stočių.
Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad žiniasklaida apsupta ir nebėra vilties.
Tačiau viskas ne taip blogai ir ne taip sudėtinga. Pažiūrėkite į žmonių poreikius:
–          Viskas vienoje vietoje. Internetas lėmė komunikacijos kanalų smulkėjimą, nes įėjimo į rinką barjerai pasidarė labai žemi (nereikia spaustuvių, didelių redakcijų). Bet žmonės negali lakstyti tarp kelių dešimčių kanalų, todėl suklestėjo „RSS skaityklės“ ir „naujienų agregatoriai“, kurie turinio nekuria, o tik į vieną vietą sukrauna sukurtas naujienas.
–          Filtravimas. Kai bet kuris gali susikurti savo komunikacijos kanalą, neišvengiamai iškyla „šlamšto problema“ – kaip atsirinkti geriausius blogus ar net geriausius blogų įrašus? Linkedin ir Facebook tai sprendžia „turgaus“ principu – kas daugiausia „palaikinama“, tas ir geriausias. Bet šis principas kuria iliuziją, apie kurią mes jau rašėme prieš pusmetį.
–          Kokybiškas turinys. Lenktynės laike „kas greičiausiai parašys“ kenkia kokybei, o kanalų smulkėjimas lemia kaštų problemą – kokybiškas turinys tampa prabanga. Tačiau jo poreikis niekur nedingo.
Dabar esminis klausimas – o kas už viską sumokės?
Neieškokime giliai, puikiai žinoma, kad žiniasklaida gali gauti pinigų trimis būdais:
–          Reklama. Lietuvos žiniasklaidoje šis būdas laikomas prioritetiniu ir kova dėl reklamos ima kenkti pačiai žiniasklaidai (paslėpta reklama, turinio pirkimas, pernelyg didelė mirgančių reklamos banerių gausa ir t.t.).
–          Turinio apmokestinimas. Tai sunkus kelias, bet aktualus tiems, kurie gali ir nori būti nišiniais. Naujienų agentūros yra nuėjusios šiuo keliu, tačiau iki šiol labiau suvokia save kaip naujienų didmenininkes, t.y. parduoda kitoms žiniasklaidos priemonėms, o ne galutiniam vartotojui, kuriam kainos yra pernelyg aukštos. Tikėtina, kad palaipsniui lietuviai vis mažiau ieškos informacijos „torrentuose“ ir vis dažniau už ją mokės, kaip tai nutiko Vakaruose, ypač JAV.
–          Priklausymas prekės ženklui. Nišiniai kanalai gali sėkmingai veikti priklausydami toje srityje veikiančiam verslo vienetui ar jų grupei. Tačiau vienintelis reikalavimas – savininkas turi nesikišti į turinį. Jau pats faktas, kad kompanija yra pakankamai finansiškai pajėgi sukurti ir išlaikyti kanalą, kuris šviečia žmones/klientus ir padeda jiems susivokti, prideda jai rimtų reputacijos taškų ir generuoja papildomus pardavimus.
Taigi, pažiūrėjus labai racionaliai, žiniasklaida niekur nedings.