Autorius
Kai esame nežinioje ir patenkame į ypatingas aplinkybes, mums reikia ko nors, kas parodytų kryptį arba bent nuramintų ir pasakytų, kada viskas baigsis.
Turbūt net nereikia sakyti, kiek tokiomis ypatingomis sąlygomis kaip karantinas ir pandemija yra svarbi komunikacija, įsiklausymas į savo auditorijas ir jų lūkesčius.
Ne mažiau svarbi ir pati retorika. Vargu ar galima rasti dar tikslesnius žodžius, nei pasakė (tiksliau, parašė feisbuke) rašytojas Sigitas Parulskis apie dabar vykstančią oficiozinę „žodžių infliaciją“ viešojoje erdvėje: „Anksčiau visas tas retorinis šlamštas net nekliuvo. Dabar daugelis abstrakčių žodžių skamba beprasmiškai, jiems trūksta naujo, gyvo, labiau asmeninio turinio.“
Karantininė komunikacija tapo iššūkiu visiems – ir tiems, kuriems bendrauti ir toliau tereikia su kolegomis, tik kitu formatu, ir tiems, kurie kasdien turi būti fronto linijoje. Ne, šįkart ne apie gydytojus. Apie kitą fronto liniją, kurią pavadinau šventąja karantino trejybe – tais, be kurių sunku įsivaizduoti kasdienybę, net ir pasauliui griūnant: žiniasklaida, valdžia ir…. kava (pasinaudojau autoriaus teise pasirinkti trejybę pagal save, ji nebūtinai sutampa su jūsiške – aut. past.). Tad nuėjau tiesiai pas juos ir paklausiau, kokių (komunikacijos) pamokų juos išmokė karantinas.
Vaidas Saldžiūnas, DELFI žurnalistas: Kalbant apie skaitytojus, tai ji nepasikeitė niekaip. Kiek didesnis pokytis gal buvo su šaltiniais – visas gyvas bendravimas studijoje ar redakcijoje, suprantama, nutrūko, ir tas ryškiausias pokytis yra darbas iš namų arba transliacijos iš studijos kalbant su pašnekovais online. Interviu su JAV generolu arba Lietuvos ministru iš namų terasos su treningais, kroksais, vienoje rankoje laikant katę, kitoje telefoną, dar prieš dušą ir kavą yra kažkas… kitokio.
Karolis Žukauskas, Vilniaus miesto mero patarėjas: Per vieną naktį dingo žaliosios rodyklės, kertami ar sodinami medžiai, kuriami ar vėluojantys projektai, eismo diskusijos, miesto renginiai, buitinės miestiečių problemos – per 15 metų komunikacijoje nesu turėjęs kitos tokios patirties, kad eteryje ir darbų planuose liktų tik viena vienintelė tema. Tad visiškai nebebuvo laiko ilgesniems svarstymams ir komunikacijos pagrindu tapo aktyvumas ir atvirumas – sakome, kaip yra, neslepiame to, ką žinome. Atvirumas, žinoma, kainavo daug laiko – kalbu apie atsakymus į užklausas žiniasklaidai ir miestiečiams mesendžeriu, telefonu ir el. paštu, bet tam buvome nusiteikę.
Goda Gedvilaitė, kavos profesionalė, barista: Vienas ryškiausių ir labiausiai teigiamų proveržių visų kavinių komunikacijoje, manau, yra edukacija. Dauguma kavos specializacijos kavinių savo feisbuko ir instagramo paskyrose pradėjo aktyviau dalintis kavos ruošimo receptais, mokyti klientus skirtingų kavos ruošimo būdų, taip pat daugiau pasakoti apie pačią kavą, jos skonius, kilmę ir pan. Taigi, užuot kaip įprasta kėlusios tiesiog gražias instagramiškas nuotraukas į savo paskyras, dabar kavinės išties daug edukuoja auditoriją, nes žmonėms to reikia.
Vaidas Saldžiūnas, DELFI žurnalistas: Auditorijos elgesio pokyčiai, matyt, labiausiai pastebimi iš skaičių: kiek išvis skaitomi portalo straipsniai, kiek laiko praleidžiama juose, kokius straipsnius (apie ką) skaito gyventojai ir kokias laidas žiūri. Nenuostabu, kad pirmąjį mėnesį skaitytojams labiausiai buvo įdomu viskas, kas susiję tik su korona.
Skaitytojai, matyt, dėl didesnio įsitraukimo į temą ir jos aktualumo pradėjo daugiau rašyti redakcijai el. paštu, asmeniškai žurnalistams, prašydami pagalbos ar ištirti kokį nors įvykį, siūlydami pagalbą medikams. Taip pat pastebėjome, kad drąsesni tapo ir ne tokie pozityvūs skaitytojai: padaugėjo heiterių, grasintojų ir šiaip lunatikų.
Karolis Žukauskas, Vilniaus miesto mero patarėjas: Informacijos srautas buvo žvėriškas, miestiečiams buvo aktuali visa informacija, kuri tik padėtį darydavo aiškesnę, todėl stengėmės kuo daugiau išnaudoti tiesioginės komunikacijos su gyventojais kanalus, ypač feisbuką, nelaukiant, kol mūsų žinutės praeis žurnalistų filtrus ir pateks į žiniasklaidą. Panašu, kad tai suveikė, nes efektyvūs darbai ir atvira komunikacija tiesioginiais kanalais davė vaisių – miestiečiai pamatė, kad gali pasitikėti savivaldybe, todėl teigiamai vertino visas pastangas ir padėkodavo. O tai, savaime suprantama, nėra labai dažnas atvejis, kai kalbame apie lietuvių santykį su bet kokia valdžia.
Karolis Žukauskas, Vilniaus miesto mero patarėjas: Man visada patiko krizės ir jų komunikacija, kažkiek ir laukdavau jų, nes tada viskas gyviau atrodo ir greičiau vyksta. Tiesa, viena yra laukti potvynio, kita – gauti cunamį. Po šios krizės visos ankstesnės atrodo menkniekis, o gal ir visos būsimos tokios bus. Galbūt dabar ramins tai, kad ir kas benutiktų komunikacijoje, visada bus galima prisiminti 2020-ųjų kovą ir paguosti save – čia juk ne pandemija ir ne karantinas.
Goda Gedvilaitė, kavos profesionalė, barista: Nepasikeitė, bet sustiprėjo suvokimas, kad žmonėms kava yra šventa ir be jos joks karantinas nepraeis. Dar labai nustebino, kokia visgi šventa yra kokybiška kava, kaip nesinori namuose gerti bet ko. Taip pat šį supratimą sustiprino ir daugybė klausimų, kurių vis dar sulaukiu iš aplinkinių, ir jų prašymai parekomenduoti gerą kavą bei papasakoti apie jos skonius. Matyt, natūralu – žmonėms prireikė gilesnių žinių apie tai, be ko nepraeina nė viena jų diena.
Nė viena krizė nepraeina be pasekmių, tačiau geriausios jos pasekmės yra pamokos. Vis dėlto visų pamokų patys negalime išmokti, todėl ypač svarbi šiuo metu yra komunikacija. Ne tik su savo auditorijomis, bet ir su kitų sričių atstovais, ten dirbančiais draugais ir artimaisiais. Komunikacija tarpusavyje ir dalinimasis patirtimi. Kalbėkimės ir mokykimės vieni iš kitų, nes tuoj būsime praėję vieną rimčiausių mokyklų gyvenime, tad išeikime iš jos kaip pirmūnai.
