Kęstutis Gečas

Autorius

Žiniasklaidoje neliko užmaršties ir tai yra rimta problema

Pasaulis ir technologijos nuėjo į priekį, tačiau žiniasklaidos teisinis reguliavimas ir suvokimas lieka toks pat jau ne vieną dešimtmetį. Ir dėl to atsiranda problemų, su kuriomis reikia kažką daryti.

Socialinę žiniasklaidą kol kas palikime nuošalyje, nes ji susiduria su savais rūpesčiais ir reguliavimu. Pakalbėkime apie tradicinę žiniasklaidą.
Visuomenės informavimo įstatymas ir visa reguliavimo filosofija susiformavo praėjusiame šimtmetyje, kai žiniasklaida buvo kanalų trejybė: televizija, radijas ir spauda. Tačiau amžių sandūroje žiniasklaida persikėlė į internetą: pirmiausia spauda konvertavosi į interneto portalus, ja pasekė televizija. Radijas šioje temoje mums yra mažiau aktualus, nes tai daugiau pramogų kanalas, kurio tik nedidelę dalį sudaro informacija ir žinios.

Neliko užmaršties

Kai kalbama žiniasklaidos persikėlimą į internetą, dažniausiai minimi technologiniai aspektai: informacijos prieinamumas, naujienų paskelbimo greitis, informacijos kiekio nežmoniškas augimas, nes eteris tapo begalinis, neapribotas minučių ar puslapių skaičiumi.
Tačiau yra svarbus skirtumas tarp senosios tradicinės žiniasklaidos ir internetinės žiniasklaidos – neliko užmaršties. Internete paskelbta informacija dažniausiai nedingsta, o ją rasti padeda paieškos varikliai.
Kokiais 1990-aisiais ir net 2000-aisiais visuomenė gyveno dabarties ar šios dienos informaciniame burbule, nes ištransliuotos televizijos ar radijo programos nebuvo galima perklausyti vėliau, dar ir dar kartą, o dienraštis jau po kelių valandų keliaudavo į makulatūrą, krosnį ar kitas specifines patalpas.
Praeities laikraščiai nuguldavo bibliotekose ar pačių redakcijų archyvuose. Taip, formaliai ir anksčiau informacija nebuvo pamirštama, tačiau mažai kas eidavo jos ieškoti dėl apsunkinto prieinamumo – reikėdavo žingsniuoti į biblioteką, skirti ne vieną valandą ieškant informacijos tarp didžiulių laikraščių segtuvų. Nebent tą darydavo istorikai ar atskirų sričių specialistai, kurie turėjo ir didesnį žinių bagažą, ir pasiruošimą suvokti tiesą nei paprastas interneto vartotojas „Google“ paieškoje suvedantis raktinius žodžius.
Tačiau dabar situacija visiškai kita – internetas nieko nepamiršta, pagal raktinį žodį paieškos variklis paslaugiai išmes informaciją iš paskutinių poros dešimtmečių.

Suvokimo iškraipymai

Sakysite, kad tai yra didžiulis privalumas – visuomenė turi prisiminti savus herojus ir piktadarius. Taip, tačiau ši lazda turi antrą galą, kurį kartais gali labai skaudžiai mušti: suvokimas gali būti iškraipomas, visuomenė suklaidinama.
Laiko tėkmėje vykstantys įvykiai nuolat keičia ne tik kontekstą, bet ir patį suvokimą.
Elementarus pavyzdys: įsivaizduokite, kad teisėsauga pareiškia įtarimus asmeniui dėl nusikaltimo, apie tai pranešė žiniasklaida, tačiau po pusmečio asmuo teisme išteisinamas, t.y. pripažintas nekaltu.
Negalima priekaištauti teisėsaugai, nes ji privalo tirti, reikšti įtarimus ir turi teisę suklysti. Žiniasklaidai taip pat neprikiši – ji informavo apie tuo metu įvykusį įvykį ir nieko nei pamelavo, nei pažeidė žurnalistų etiką. Tarkime, kad vėliau žiniasklaida praneš apie išteisinimą, nors tai įvyksta gana retai.
Ir štai po poros metų kas nors internete ieškos informacijos apie minėtą asmenį ir ką jis ras? Kad jis buvo įtariamas nusikaltimu, tačiau mes žinome, kaip veikia žmonių mąstymas: „įtarimai = nusikaltėlis“, nes visuomenė a priori pasitiki teisėsauga, o ne įtariamuoju. Taigi viešoje erdvėje asmuo yra nuteisiamas, nors realybėje teismo buvo išteisintas.

Pasekmės

Galima kalbėti apie tai, kad buvo gi tokia istorija, „žodžių iš dainos neišmesi“, kad žmonės atsirinks, kad „toks gyvenimas“ ir t.t. Tačiau turime įvertinti neigiamas pasekmes, kurių yra net keletas.
Suprantama, kad labiausiai nukenčia nepelnytai į neigiamas istorijas patekę asmenys ar organizacijos. Ar teisinga, kad galima rasti informaciją apie pareikštus įtarimus, jeigu jie buvo panaikinti?
Kita, dar masiškesnė problema yra viešosios nuomonės iškraipymas. Nepaneigta vieša informacija tampa tiesa. Piktavaliai asmenys ar institucijos gali kurti įspūdingus pasirodymus, kurpti įtarimus, kurie vėliau nepasitvirtins, tačiau autoriai pasieks savo tikslus, manipuliuodami visuomenės nuomone. Kai tema yra karšta ir aktuali, visuomenė dar pajėgi atsirinkti, tačiau vėliau laiko dulkės nukloja atmintį, lieka tik įrašai internete: „nepamenu, kaip ten buvo, bet panaršiau internete, tai oho, kas ten vyko, pasirodo“ ir t.t.

Sprendimai

Užmaršties nebuvimas komunikacijos žmonėms yra priminimas dėl dviejų dalykų. Pirma, visada reikia reaguoti – komentuoti, komunikuoti, nes tai lieka internete, tad ateityje gali padėti amortizuoti neigiamą informaciją.
Antra, niekada netoleruoti žiniasklaidos paliktų klaidų: kantriai reikalauti pataisyti ir papildyti informaciją ar net paprašyti paneigti.
Nors kai kurie asmenys gali apeliuoti į asmens privatumą, taip pat galima siekti teisės būti pamirštam, tačiau tai visko neišspręs, nepasikeitus teisiniam reguliavimui.
Kiek teko šia tema diskutuoti su teisės specialistais, tai yra net keletas būdų: arba vėliau klaidinančia tapusi informacija turi būti šalinama, arba ji vėliau pažymima (pvz., prie pavadinimo nurodant, kad vėliau teismas nusprendė įtarimus panaikinti). Arba žiniasklaidos priemonė turi suteikti identišką eterio kiekį priešingai pusei nušviesti, t.y., jeigu buvo 5 straipsniai apie įtarimus, turi būti publikuoti dar 5 straipsniai apie jų panaikinimą.
Be abejo, kad tai iš dalies yra Pandoros skrynios atidarymas, ir žiniasklaida nenorės to daryti, netgi argumentuodama cenzūra. Tačiau reikia akcentuoti, kad tai nėra susiję su žurnalistų nekokybišku darbu ir ne noru cenzūruoti, o su pasikeitusiu tradicinės žiniasklaidos pasauliu, jos persikėlimu į internetą, dėl ko buvo prarasta užmarštis.

Gauk naujienas pirmas!

Stebime komunikacijos pasaulio naujienas ir tendencijas. Visa tai pakuojame į mūsų naujienlaiškį. Nori jį gauti? Įrašyk savo el. pašto adresą. Kitkuo pasirūpins INK‘ai.

    Tai įvyko – INK naujienlaiškis jau žino kelią iki tavo pašto dėžutės. Ačiū! Geri darbai grįžta gerais laiškais.

    Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. „cookies“). Paspaudę mygtuką „sutinku“, patvirtinsite savo sutikimą.