Kęstutis Gečas

Autorius

Žodžiai, priverčiantys komunikatorius sudrebėti #2

Po sulauktų gerų atsiliepimų pasakojant gyvenimiškas istorijas siūlome antrą seriją.

Taip pat turime dar kartą priminti, kad mes Jus, klientai, labai ir nuoširdžiai mylime, gerbiame. Ir mes esame nuoširdžiai dėkingi už tai, kad Jūs stengiatės taupyti mūsų laiką, mūsų resursus bei nervus.
Bet išgirdus Jus sakant: „tik daug neinvestuokite laiko ir jėgų – primeskite draftuką, trumpai, bendrais bruožais (dažnai vartojamas liaudiškas „biški“)“, mūsų ne tik neaplanko ramybė, o netgi papuolame į savotiškus spąstus. Tai mums daryti tą „kažką nedaug“ ir atmestinai, ar viską metus padaryti gerai, net jeigu ir žinome, kad to nereikia?
Reikalus apsunkina tai, kad tartu su tokia užduotimi eina labai nemalonus, nes labai trumpas terminas – tarkim, „iki rytojaus“. Tačiau blogiausia slypi kitur, nežinojime, ar apskritai to reikia. Žmogiškai galima suprasti, kad užsakovas nežino, ar jam tikrai reikia plano (biudžeto, maketo, teksto), kad jis nežino, ar jis turi pakankamai pinigų vėlesniam įgyvendinimui, todėl jaučia kaltę prašydamas dalyko, kurio galbūt nepirks, tad prašo „kažko nedaug“, kad paskui sąžinė negraužtų.
Bet čia vertėtų prisiminti gerą posakį: „gerais norais pragaras grįstas“, nes tokiu „užsakymu“ užsisuka kvailas ir visiems laiką bei resursus ėdantis ratas: nežinau, ar man reikia, todėl paprašiau menko dalyko, jis manęs (arba mano boso) neįtikino, todėl buvo atmestas, tada reikia paprašyti dar vieno „kažko nedaug“ ir t.t… pabaigą galite nuspėti patys.
Ši situacija priklauso „lose-lose“ kategorijai. Klientas liko be nieko, nors ir prarado nedaug, tik savo laiką. Blogai jaučiasi ir komunikatoriai, nes jie vis viena sėdėjo, dirbo, o ne tik negavo uždarbio, dargi klientas arba jo bosas, tikėtina, tarstelėjo: „kokie (pypt) toje rinkoje dirba, kad net normalaus plano (biudžeto ir pan.) nesugeba parengti?“.
Bandome įsivaizduoti, kad mes visgi neteisūs ir bendrovės generalinis direktorius, kai jo įmonę kas nors paduoda į teismą, skambina savo advokatams ir sako: „primeskit atsakymą teismui, daug neinvestuokite, tik draftuką“. Arba statybos bendrovės vadovas peržiūrėjęs naujo daugiabučių kvartalo projektą, skambintų architektui ir sakytų: „iki rytojaus biški padidink butuose tualetų ir koridorių plotą, tik labai nesivargink, maždaug primesk“.
Žinoma, komunikatoriai galėjo rizikuoti ir vietoje prašomo „kažko nedaug“, viską mesti ir parengti „kažką normalų“. Tačiau nėra jokių garantijų, kad tai nesuveiks, nes klientas visada turės galimybę pasiteisinti: „aš gi prašiau neinvestuoti“.
Taigi, kai klientas neformuluoja aiškios užduoties ir neduoda realių terminų, komunikatoriams lieka tik „šiek tiek nerimo“.

Gauk naujienas pirmas!

Stebime komunikacijos pasaulio naujienas ir tendencijas. Visa tai pakuojame į mūsų naujienlaiškį. Nori jį gauti? Įrašyk savo el. pašto adresą. Kitkuo pasirūpins INK‘ai.

    Tai įvyko – INK naujienlaiškis jau žino kelią iki tavo pašto dėžutės. Ačiū! Geri darbai grįžta gerais laiškais.