Ir mes esame įsitikinę, kad „kolektyvas kaip kumštis“ gali nuversti kalnus, nuvesti įmonę į olimpą bei padaryti kitus nuostabius darbus. Mes taip pat dedame daug pastangų, kad mūsų agentūroje visi gerai jaustumėmės.
Bet… Yra vienas niuansas – draugiškumas neturi persipinti su tiesioginiu pareigų atlikimu. Tie baisūs žodžiai, apie kuriuos užsimename pavadinime, yra šie: „žinote, mes esame draugiškas kolektyvas, todėl viską sprendžiame kartu (taip pat ir dėl reklamos maketo, strategijos ir t.t.)“. Jie reiškia, kad anksčiau ar vėliau komunikatorius susidurs su didele bėda.
Politologai ir sociologai gerai žino, kad demokratiją nuo anarchijos skiria tik vienas žingsnis. Jeigu demokratija yra „teisės mainais į atsakomybę“, tai anarchija yra „teisės vardan teisių“ – galima daryti viską, tačiau niekas už nieko neatsako. Jeigu reklamos maketą (tarkim) peržiūrės koks 10 žmonių nuo generalinio iki valytojos, kokį atgalinį ryšį komunikatorius gaus? Geriausiu atveju išskydusį ir neaiškų, blogiausiu – kelis vienas kitam prieštaraujančius teiginius arba visiškai nieko.
Mieli klientai, negi pas Jus finansų direktorius ar buhalterė su visais derina „Sodrai“ mokėtinas sumas? Negi teisininkas klausia sekretorės ar projektų vadovo, kaip geriau suformuluoti ieškinį teismui? Negi į derybas su tiekėjais ar pardavėjais pasikviečiamas ūkvedys? Tai kodėl komunikaciją galima derinti su visais?  
Pilnos lentynos verslo knygų, kuriose nuolat atkartojama – „geriau gerai įgyvendinta prasta strategija nei prastai įgyvendinta arba visiškai neįgyvendinta gera strategija“ (ir įvairios šios idėjos interpretacijos). Žinia, strateguoti ir reikšti savo nuomonę mėgstame mes visi, nes tai pakelia savivertę, pasijuntame svarbūs. Tačiau pabaigoje, kai reikės skaičiuoti rezultatus, kažkas turės prisiimti atsakomybę. Ir kam ją bus galima priskirti, jeigu sprendimus priėmė visas kolektyvas?
Lengviausia bus viską suversti agentūrai ar komunikatoriui, bet nuo to nebus geriau – darbai taip ir liks neatlikti, o laikas prarastas.